photography.
Describe your image
Describe your image
capturing the precious and authentic...
The world is never static. Life moves at a pace where presence can seem as much of a concept as past or future.
Stuck in the "human routine", struck by infinite distractions of the modern world, it becomes so easy to forget to live. To live, to breathe, to risk, to create. To live now, without hesitation, without fear; giving ourselves the space to embrace the present moment without constantly thinking about what the next step of the day or life itself will be. And this is where art opens the door to my world, reminding the value of the moment.
Music, books, movies - there we find stories which just somehow feel so much "more" than those we may be living. These stories seem to be more vivid, powerful, exciting, beautiful or even beautifully painful than what seems to be possible to achieve.
But is it? Or is it just the human, so far lost in the structured reality, that he forgets to take that pause and embrace the play of life? Really see and feel the world, find the value in the smallest moments and learn to see the beauty in the struggle.
I like to see the world as a tale. The tale you’re empowered to create from somewhere within, painting your own canvas of life. And the magic of this tale hides in the unpredictable, the moments of surprise.
Pasaulis niekada nestovi vietoje. Gyvenimas juda priekin tokiu ritmu, jog dabartis atrodo tik sąvoka - it praeitis ar ateitis.
Įstrigus rutinoje, nuolat blaškant modernaus pasaulio trukdžiams, tampa taip lengva užmiršti gyventi. Gyventi, kvėpuoti, šokti, kurti, rizikuoti. Gyventi dabar, be dvejonių, be baimės; suteikiant sau patiems galimybę pajusti dabarties akimirką, negalvojant, koks bus sekantis gyvenimo žingsnis. Ir čia mano gyvenimo duris atidaro menas, kaskart naujai primenantis akimirkos vertę.
Muzika, knygos, kinas - ten mes randame istorijas, kurios kažkodel atrodo tarsi "pilnesnės" nei tos, kurias gyvename mes. Šios istorijos atrodo ryškenės, stipresnės, labiau jaudinančios, gražesnės ar net gražiau skausmingos nei tai, ką galime patirti.
Bet ar tikrai? O gal tai tik žmogus, taip giliai pradingęs savo individualios realybės struktūroje, jog jis pamiršta sustoti ir pajusti gyvenimo žaidimą? Išties pamatyti ir pajusti pasaulį, rasti prasmę ir mažiausiose akimirkose ir išmokti įžvelgti grožį iššūkiuose.
Man patinka žiūrėti į pasaulį it pasaką. Pasaką, kurią kurti galia slypi kažkur viduje. Pasaką, atsiskleidžiančią bepiešiant savo gyvenimo drobę. O šios pasakos stebuklai slypį akimirkos trapume.